1/1
Women Speak.

Illustration for the project Women Speak.

#eatingdisorders

#maistokalėjimas

The full story: 

(Read more stories at:  https://www.facebook.com/MoterysKalba/?tn-str=k*F )

“Sveika, 

Mano nevalgymai prasidėjo prieš beveik 3 metus. 
Anksčiau buvau gan laimingas burundukas, nekreipęs dėmesio į savo figūrą. Buvau laiminga ir mylima. 
Deja, viskam turi ateiti pabaiga. Juk amžinai taip nebus, tiesa? 

Po skyrybų su mylimu žmogum, išgyvenau didelį stresą. Realiai, tai buvo priežastis užrišusi man gerklę, nes nesugebėjau praryti nė kasnio maisto. 

Abitūra, paskutiniai metai mokykloje, artėjantys egzaminai ir sudaužyta širdis. Norėjau tapti nematoma. Prilygti savo šešėliui. 

Nevalgymai tęsėsi nenutraukiamai apie pusmetį. Sugebėjau taip gerai vaidinti, jog valgau, kad mano šeima ilgai to nepastebėjo. Prie pietų ar vakarienės stalo užtekdavo daug kalbėti ir stumdyti maistą lėkštėje. 

Laikui bėgant organizmas pradėjo rėkte rėkti, jog trūksta maisto, tačiau ignoravau tai. 
Ir štai, artėjo šimtadienis... Nesugebėjau rasti jokios tinkamos suknelės, tad mama nusprendė ją pasiūti. O tada išlindo tiesa. Svarstyklės rodė varganus 43 kg, o kaulai badė akis. 
Krūva psichologų, bandymas išsiaiškinti kodėl, kas dėl to kaltas... 

Net ir prabėgus tiek laiko, vis dar kaltinu save už kiekvieną suvalgytą kasnį. Nekenčiu fakto, jog organizmas negali išgyventi be jo. 
Kasdienis lipimas ant svarstyklių, svorio sekimas, savaitinis badavimas ir sau jaučiama neapykanta už kiekvieną maisto kasnį. 
Realybė, prie kurios pripratau. Nors ir suvokiu, jog taip ilgai tęstis negali...”